Armija

Kai kovo vidurdienio saulėtas lašas
Nukrinta nuo miegančio medžio šakos,
Saulutės pažadintas pumpuras rąžos,
Per žiemą migdytas klastingos pūgos.

Paskui pamiškėj jaunos ievos pražysta,
Joms tyliai dainuoja šermukšniai žali.
Išdykusi siautėja miško jaunystė,
Su ja eina meilė – pirmoji, tyli…

Tebūsiu aš medis – šermukšnis svajingas,
O tu man žaliuoki lyg ieva balta,
Ir jau neišskirs mūsų dienos audringos –
Žaliuosim, šypsosimės vienas kitam…

1974m.rugpjūtis