Armija

Kai kartas nuo karto svajonės
Lyg krištolo taurės sudūžta,
Atsimuša aidas į širdį,
Ir žodžiai skausmingai užlūžta,
Tada lyg keleivis išvargęs,
Skubu prie šaltinio rasoto –
Man nieko, vai nieko nereikia,
Tik leiskit vienam parymoti…

Ir guodžiuos, ir atveriu širdį,
Nepaslepiu nieko nuo jūsų –
Kiekkart po sunkaus sudužimo
Dalinomės skausmą per pusę.
Todėl jūs ir skambat liūdnokai,
Minorinėm gijom išpintos –
Juk aš sugrįžtu vėl į kelią
Paguostas, džiugus, nuramintas.

Vėl aušros džiaugsmingai nušvinta,
Ir viltys pražysta iš naujo.
Užmiršęs, kas buvo negera,
Lengvai per pasaulį keliauju.
Nereikia man laurų poeto,
Garbės, pagyrimų nereikia –
Vien sau jus rašau, mano dainos,
Vien man jūs ramybę suteikiat.

1974 m. gegužė, Belogorskas