Armija

Atsargiai braunasi per tirštą rūką
Du žmonės skirtingais takais.
Vienatvėj jiems taip vienas kito trūko,
Laiškų nebuvo taip ilgai.

O aš galvojau, kad užšalo upė,
Kad meilė sudegė senai –
Juk tu, į rūko skarą įsisupus,
Tą kovo rytą išėjai…

Bet ji sruveno po ledu atsargiai,
Ruseno, blėso kibirkštim,
Kurios net laikas, ilga kelias dargi,
Nesugebėjo užgesint.

Tu vis kažko tikėjais, vyleis, laukei,
Buvai tvirtesnė už mane,
Mokėjai nuo piktų audrų išsaugot
Naivokas mūsų svajones.

Dabar mes klaidžiojame rūko toliuos,
Gal bendras takas dar suves?
Jei žmonės susirast viens kitą nori,
Tikėti reikia, kad suras.

1974 m. lapkritis, Belogorskas