Armija

Jūs – tolimi,
Bet taip be galo reikalingi,
Aplankote mane
Kareiviškuos sapnuos.
Labai retai
Ir taip trumpai tesusitinkam
Po neramiu skliautu
Padangės tolimos.

Galbūt ir jūs
Dainų manųjų pasiilgot,
Galbūt vieta tuščia
Už šventinių stalų,
O jūsų kasdienybės tėkmę –
Lėtą, pilką –
Nušviečia ryškūs žiburiai manų laiškų?…

Kai grįšiu aš,
Tikriausiai rytas bus rasotas,
Žiedų ir saulės šypsena
Švytės dangus.
O galbūt vakaras
Pasveikins ūkanotas,
Pakvipęs šviežia žaluma,
Skambus, svaigus?

Tegul ir plaks
Negailestingai lietūs žemę,
Riaumos perkūnas lyg žvėris.
Blyksės žaibai,
Vis tiek šypsosis man
Dangus aptemęs,
Linksmai mojuos šakom
Rūstoki ąžuolai.

Ir gersiu aš
Gimtinės orą godžiai, godžiai,
Kaip geria vandenį
Kareivis po kaitros…
Na, o kol kas,
Mielasis mano sodžiau,
Aš aplankau tave
Tiktai…kareiviškuos sapnuos.

1973 m. rugsėjis, Monastyrišče