Armija

O už lango skaudi
Tartum rožė pražydo žara…
—
Iš šviesiųjų dienų tolumos
Į mane vėl žvelgi kaip gyva,
Dar mokykloj kadais sutikta,
Mano meile – pirmoji, tyra.

Ar žinai, mylimoji, kiek aš
Mintyse atleidimo prašiau,
Ir kiek kartų širdim atvira
Vėl tavęs pasitikti ėjau?…

Bet…ne tu išlydėjai mane
Iš pavasario pievų gimtų,
Ir kita šviesiaplaukė seniai
Guodžia savo laiškais – nebe tu…

Rodos, viskas nugrimzdo miglon,
Apsiklojo šaltais pelenais.
Pats palaidojau laimę tada,
Pats užkėliau vartus į tenai.

Tik žarijos ilgai kažkodėl
Neužgęsta, neduoda nurimt.
Ir veltui aš tiek kartų bandžiau
Jas užgniaužti, paslėpt, užgesint.

Parašyčiau tau vėlei, brangi
Daugel žodžių – karštų ir švelnių,
Tik ar jie kelyje nepaklys
Ar bevertas aš tavo laiškų?…

Ir tegul.
Pasilik, kaip buvai
Rytmetiniam danguj aušrine.
Gęstant nakčiai, paraudus žaroms
Tu kas rytą lankysi mane.

1973 m. gruodis, Belogorskas.