Mokykla

(mokyklos baigimo proga)

Mes XIV laidos abiturientai,
Kažkaip netyčia sužinojom,
Kad teks egzaminus laikyti,
Bet jų labai jau nepabūgom,
Nes įžūlumo mums užtenka
(jei norit, jums paskolint galim)
Mes – užkietėję optimistai,
Paliekam dešimtokams raštą
Be galo svarbų ir reikšmingą.
Jisai testamentu vadinas.
Bet jūs paklausit: – kam gi reikia
Šitokio keisto dokumento,
Jei mirt nė vienas nesiruošiat?
O mes jums šitaip pasakysim:
- per tuos vienuolika metelių
Gadinom mokytojų nervus,
Kartu visuomeninį turtą,
Mažesnėm klasėm įkyrėjom,
Supratome, kad jau užtenka –
Jei patys neišeisim – išvarysit.
Tad atsisveikinti atėjom.
Išeinančių bloguoju neminėkit..
Tas testamentas jums primins
Be galo linksmą mūsų klasę.

* * * * *

Tai ką paliekam dešimtokams?
Pirmiausa – geraširdę krosnį.
O kaip mes ją karštai mylėjom,
Kai šaltis spigino už lango!
Paskui ta meilė lyg ir dingo –
Mat, vėl pavasaris atėjo…
Bet jūs branginkit šitą krosnį!
Jei ir apspardytumėt kartais,
Žiūrėkite, visai tik nenugriaukit,
Palikit įpėdiniams savo,
Kad jie pratęstų jūsų „žygį“…

Paskui paliekam rudą lentą,
Kurioj, nubrėžę vaikinuką,
- Na, vyrai, kas taikliau?! – sušukę,
Taip mėgdavom laisvalaikiu pašaudyt.
Nežinot gal, kuo šaudyt reikia?
Mes, mat naudodavom kempinę,
O jūs kiaušinių atsineškit
Ir pliekit į sveikatą per dienas!

Be to, paliekame du langus.
Kiek jie, vargšeliai, nukentėjo!
Bet dar daugiau kentės, tikriausiai,
Kai imsit svaidyt sniego gniūžtes,
Paleisit akmenį „netyčia“
Arba alkūnėmis išgrūsit.
Bet nenuliūskit – nėr to blogio,
Kursai į gerą neišeitų.
Nebus stiklų – bus grynas oras,
O jis sveikatai juk nekenkia…
Ir pažymį geresnį gausit,
Jei smegenys bus pravėdinti,
Ir šiaip lengviau galvoti seksis.

Dabar gal kiek aukščiau pažvelkim
Kur mūsų baltos lubos šviečia.
Ten pamatysit musių spiečių
Tik gaila, kad nebesuspėjom
Jų dar daugiau priveist per žiemą.
Bet mes vilties dar nepraradom –
Gal vasarą kiek padaugės jų?
O rudenį muselių milijonas
„Papuoš“ kasdienę mūsų buitį…

Paskui duris dar jums paliekam
Apspardytas, bet vainikuotas!..
Jų rankenos tai neieškokit –
Jau pusė metų, kai nuplėšėm.
Duris tas atidarom kojom –
Taip spiriam, kad net tinkas byra!
Ir jums patarsim taip daryti.
Trankykit jas, kiek noro turit,
Tiktai iš vyriu neišmuškit!

Apynaujis dar stalas stovi.
Ant jo, žurnalą pasidėję,
Mūs ‚geraširdžiai“ pedagogai
Taip mėgo dvejetus rašyti…
Bet jums geriau tegu prirašo
Jie penketų didžiausią krūvą.
Tada ir stalą gal kiek gerbsit,
Ir nerūgosit taip, kaip mes kad darom.

Kėdė prie stalo šito stovi.
Ant jos, lyg raiteliai užšokę,
Po du mes klasėje šuoliavom.
Bet jos sulaužyt nesuspėjom –
Tvirta labai jau pasitaikė…

Kampe, ten, prie pat krosnies stovi
Žalia dėžė. Šiukšles ten dėjom.
Per mėnesį nors vieną kartą
Jūs ją išneškit iškratyti
Ir vėl ramybėje palikit.

Na, o dabar dalinsim suolus.
Vienuolika mes jų teturim.
Bet jeigu tų jūs neužteksit,
Naujų galėsit įsinešti.

Prie lango pirmas suolas stovi.
Jame gyveno dvi Janinos,
Dvi linksmos, draugiškos mergaitės.
Į antrą suolą pasodinkit
Jūs komjaunimo sekretorę.
Mat, mūsų Viltė ten sėdėjo.
Linksma, gyva, vikri be galo,
Ji – mūsų simbolis linksmybės
Tada ir jūsų sekretorius
Tebenuliūsta niekad, niekad.
Užtat šalia sėdėjo Zosė,
Tikrai labai rimta mergaitė.
Ir ypač ji rimta atrodo,
Kai miega po dienos darbų.
Toliau Antanai du sėdėjo.
Atskirt juos galima iš karto,
Nes vienas – garbanotas, kitas – ne.
Abu originalūs vyrai.
Truputi apsistumdyt mėgo,
Bet šiaip, atrodo, sugyveno.
Jei kas gerai dainuoti nori,
Tegul į Rūtos suolą sėdas.
Ją mes lakštingala vadinom
Ir, iš tiesų, labai branginom.
Šalia gruporgą pasodinkit
Į šiltą mūs Aldonos vietą.
Tiktai vinutę išsitraukit,
Kur virš Aldonos suolo styro.
Jinai daug kartų mūs gruporgo
Juodas kasas nuraut mėgino…
O kas jūs klasėj neramiausias?
Palikit jam Danutės vietą.
Matysite – iš karto surimtės.
O jei į Zinos vietą atsisės –
Darbštuoliu tapti panorės.
Į galą „milžinus“ sodinkit,
Bet tik su sąlyga – kad būtų
Fotografai geri – kaip Alius.
Tokie prie ūkio reikalingi…
Į karininko šiltą vietą,
Kur mūsų Vytautas sėdėjo,
Teatsisėda, kas tik nori –
Svarbu, kad komanduoti mėgtų
Ir apie antpečius svajotų.
Į akiniuotos Rasos vietą
Užleidžiam sportininkę gerą.
Krepšinį ji labiausiai mėgo,
Tačiau ir fizika patiko.
Antra Aldona mūs kapeikas
Paskutines ištraukt mokėjo.
Ir laikraščių prenumeratą,
Ir mokestėlį mėnesinį
Ji neužmiršdavo priminti.
Tokių, kaip Algis, jūs nerasit.
Jisai turėjo elnio kojas.
Daug kart rajone laurus skynė,
Bet niekad šituo nesigyrė.
Kas inžinierium žada būti,
Kas fiziką labai pamilo,
Te Valentino vieton sėdas
Ir kemša formules į galvą.
Bet kas pakeis Juzefą greitakoją?
Ji irgi rajone bėgiojo.
Diplomų turi visą krūvą,
Bet jais nė kiek nesididžiuoja.
Teresės vieton aukštaūgę.
Merginą savo pasodinkit.
Jai duokit laikraščius nešioti –
Bus lyg Teresės antrininkė.
Du Juozai nerimti sėdėjo,
Abu pagroti kartais mėgo
Tad tegu sėdas muzikantai
Į antrąjį nuo priekio suolą.
Dabar beliko dvi mergaitės –
Tai mūsų Monika ir Stasė.
Jos lyg žvitrulės voveraitės
Bėgiodavo po savo klasę.

Na štai jau suolus išdalinom.
Ką dar jums atiduoti galim?
Gal paskutinę eilę kino salėj,
Kur patys mėgdavom sėdėti?
Tad galit jau rytoj ten sėsti.
Tik kad pirmokai neužimtų!..
Ir be eilės, jei norit, lyskit
Prie bufeto bulkučių pirkti.
Dabar jau jūs didžiausi likot,
Tad nieks nedrįs paprieštarauti.

Turbūt, prie pabaigos artėjam,
Nes jau, tikriausiai, įkyrėjom.
Visus iš karto atsiprašom,
Jei ką įžeist suspėjau
Ir parašus čia savo dedam,
Prieš tai pamirkę gandro plunksną
Į žvirblio nelaimingo kraują.

1972m.gegužis