Pirmieji eilėraščiai

Koks kelias – baltas, lygus ir tiesus!
Aš su jaunystės vėju juo skrendu.
Erdvės man maža – aš lenkiu visus,
Iš džiaugsmo vietos niekur nerandu!

Pro šalį skrieja pakelės stulpai,
Laukai ir trobos apsnigtais stogais.
Nebetoli melsva giraitė štai.
Šuoliuoja, nepailso dar žirgai!

Ir štai sumirguliuoja prieš akis
Gelsvi pušų kamienai. Ir beržai
Plikom šakom man moja. Kas sakys,
Kad žiemą grožio gamtoje mažai?

Sustojo štai putoti jau žirgai.
Aš panorau ramybės ir tylos.
Žinau – stovėsiu čia ilgai, ilgai.
Ir šaltas grožis širdį taip vilios.

Čia senos eglės moja šakomis –
Lyg žilos motinos – liūdnai.
Pušaitės – jaunos, lieknos. Su jomis
Tvirtaliemeniai šnekas ąžuolai.

1971m. gruodis