Pirmieji eilėraščiai

Iš praeities gilios atėjus,
Į mūsų lūpas patekai.
Tu, ilgus šimtmečius skambėjus,
Ir šiandien dar nenutilai.

Prie Nemuno gyveno žmonės
Ir laistė prakaitu laukus.
Įliejo į dainas svajonę
Apie šviesius, gražius laikus.

Įpynė motina lopšinėn
Tą meilę tėviškės laukams.
Dažniau parsriskite gimtinėn,
Dainavo motina vaikams.

Svajingai leidosi saulutė
Ir klausėsi tylios dainos.
Darželyje žaliavo rūtos,
Palaistytos sesers jaunos.

Kanopos juodbėrio kaukšėjo,
Širdis plazdėjo nerami.
Ir skrido sakalas, skubėjo
Pas tą, su lino kasomis…

Graudino mergvakario dainos,
Kai kirpo seseriai kasas.
Užtat linksmai dainavo kaimas
Tada, per josios vestuves…

Į karą jaunas brolis jojo –
Lydėjo sesės su daina.
Kranklys gimtinėn atplasnojo
Su ta juoda, baisia žinia…

Ką matė, jautė ar girdėjo –
Sudėjo viską į dainas.
O jos gyvenime lydėjo
Ir skaidrino tamsias dienas.

Tad tegu skamba ir šiandieną
Tos pynės posmų negudrių.
Nušvito jau artojų dienos,
Bet liko senos dainos jų.

1972m.kovas