Pirmieji eilėraščiai

Kai jau per daug sunkių nusivylimų
Iš lėto susikaupia širdyje,
Taip noris viską neigti, prieštarauti
Ir būti blogesniu, negu esi.

Kažkam tu klystkelių slidžių pavydi
Atrodo, viskas ten daug paprasčiau.
Draugais jau tampa tie, kurie kada
Tau buvo nemieli ir svetimi.

Jauti, kaip egoizmas ima viršų,
Gyvenime jau gėrio nematai.
Atrodo, tikrą meilę vien romanai
Ir gražios dainos liaupsina karštai,

O visa kita – vien tiktai apgaulė,
Tik trumpalaikė laimės kibirkštis,
Kurią lengvai gesina šaltas vėjas,
Išblaško po laukus naivias viltis.

O kartais noris, kaip vaikystėj, tyliai
Sau ašaromis nuoskaudą nuplaut
Arba audringai šoky išsidūkti,
Kad užsimiršt galėtum nors trumpam.

Bet po audros vėl saulė skaisčiai šypsos,
Gražina prarastas trapias viltis.
Kai išsilieja popieriuj eilutės,
Nuo skausmo apsivalo tau širdis.

Juk, rodos, tiek nedaug tereikia,
Tik trupinėlio laimės – šypsenos,
Kad užsimirštų valandos tos sunkios,
Kad nebeliktų nuoskaudos karčios…

1972m.liepa