Pirmieji eilėraščiai

Tamsėja ražienos prieš rudenio šventę,
Laukai tyliai verkia saulėtų dienų.
Nuliūdusio beržo lapeliai suvirpa,
Supratę, kad ryt jau šalnos neišvengt.

Nubėgo jau keturiasdešimt rugsėjų
Gimtais rudenėjančio kaimo laukais.
Ar buvo jų tiek? Suskaityt nesuspėjai…
Sustojai nustebus pusiaukelėj štai.

Vaikystės pėdų neieškoki palaukėj –
Nuplovė jas rudenio liūtys seniai.
Armonikos aidą pagriebus jaunystė
Nubėgo į praeitį negrįžtamai.

Ar buvo ta laimė, kurią taip norėjai
Sutikt ar pavyt savajam kely?
Uždėjo gyvenimas savąją naštą,
Neklausęs, ar tu ją pakelti gali…

Bet tu nepalūžai – užteko tvirtumo,
Nors būdavo kartais be galo sunku.
Neužpūtė vėjai šiltos kibirkštėlės
Ir jau niekada nepajėgs jos užpūst.

Tebus tų rugsėjų, kuriu dar nebuvo,
Be galo skaidrus ir saulėtas dangus!
Mes – rudenio paukščiai, sparnais pamojavę,
Paliekame saugot tave tuos laukus…

1972m.rugpjūtis