Pirmieji eilėraščiai

Mirtis, piktai, ryžtingai kaukdama,
Negailestingai įsirėžė į kamieną –
Audros pradėtą darbą ruošias baigt.

Bet nedreba bebaimė jo širdis,
Nors jau gyvybės žalią dainą
Ryžtingai kėsinas nutraukt žmogus.

Ten, kur skausmingai rausta vakarai,
Nukrypo seno medžio žvilgsnis –
Žaliajam miškui reikia tart sudie…

Prisiminė jaunystės vakarai,
Kada jis žaisdavo su vėtrom,
Kada stovėjo milžinu žaliu.

Ir netikėjo medis niekada,
Kad teks jam vėtroje suklupti,
Štai šitaip laukt sunkios, lėtos mirties.

O ji ateina ir nelaukiama.
Pilna kažkokio pikto džiaugsmo,
Dalina tvirtą liemenį, rankas…

Bet nieks dejonės, skundo neišgirs –
Jis moka tyliai skausmą kęsti
Ir… krist – nenugalėtu, išdidžiu.

1972m.rugsėjis