Pirmieji eilėraščiai

Lyg vainikas prie iškasto kapo,
Dengiant baltajai gedulo skarai,
Čeža vėjo sustingdytas lapas,
Paskutinį atodūsį šnara.

Tokį rytą, sustojęs palaukėj,
Įsiklauso į tylą šešėlis
Ir nekantriai, su virpuliu laukia
To, ką šunys prie grios pakėlė.

O skalikai skausmingai dejuoja,
Plėšo rytmečio ūkanų tylą.
Skrenda aidas į liūdintį gojų,
Čia artėja, čia vėl kiek prityla.

Štai šešėlis be garso nutaiko
Į prabėgantį kamuolį pilką…
Skuba kiškis, iš baimės paklaikęs,
Plėšia rytmetį šūvis ir tilsta.

Ir tegul šitas šūvis nekliudė,
To, ko laukei palaukėj sustingęs –
Tu norėsi daug kartų čia būti
Su skalikų dejonėm skausmingom.

1972m.spalis – Pažvelsis