Pirmieji eilėraščiai

Atrodo tau – esi pasaulyje svarbiausias.
Stebiesi pats sava jėga, grožiu, protu.
Atrodo, tarp visų gabiųjų tu – gabiausias.
Ir niekad, niekad nelaikai savęs kaltu.

O man tavęs, prisipažinsiu, baisiai gaila.
Nes tu savęs juk nematai… Taip nematai!
Kaip žemina tave pasipūtimas kvailas!
Nors bokštas aukštas, bet supuvę pamatai…

Žinok – esi silpniausias tarp visų silpnųjų,
Į kirvarpų išgraužtą medį panašus.
Jei auksas žiba ir tarp pelenų pilkųjų,
Tai tu net saulės šviesoje lieki tamsus.

Tad atsimink – nesi pasaulyje svarbiausias
Pasaulį kuklūs puošia – ne tokie kaip tu!
Ir tas, kuris apie save kalbės mažiausiai,
Šiltu, geru žodžiu bus minimas kitų.

1972m.gruodis