Po armijos

Tu laiminga – tai ko gi daugiau?
Aš nenoriu tau šypsenos drumsti.
Juk ir pats aš juokiuosi – nejau nematai?
Taip, juokiuosi iš visko – iš meilės naivios,
Iš kvailų ir betikslių svajonių,
Juokiuosi iš mūsų pačių praeities.

O laiškai tebėra.
Buvo skausmas, švelnus ilgesys.
Tik to džiaugsmo taip buvo nedaug.
Tu sudeginai viską. O gal ir geriau?
Neskolingi daugiau viens kitam
Ir laisvi tartum paukščiai abu.

Ne, nereikia manęs prisimint,
Kai skambės ir putos vyno taurės,
Kada kels už jaunuosius tostus,
Aš išeisiu. Aš būsiu toli,
Nes nenoriu tau šypsenos drumsti…

Tik kai vėtros siūbuos tavo laivą
Ir daužys į gyvenimo kietas uolas,
Tau bus kartais sunku –
Štai tada prisiminsi mane.
Gal ir šauksi, bet bus per vėlu…
O dabar aš juokiuos.
Aš juokiuosi iš visko…

1975 m. liepa, Lapiai