Po armijos

Vaikštinėja žeme
Mano aklas senelis.
O saulėlydžiai būna taip skaudžiai rausvi,
Ryškiaspalvėm ugnim
Dega rytmečio gėlės
Ir toks žydras dangus virš galvos…
O tenai tik tamsa,
Tik naktis begalinė…

Vaikštinėja žeme
Mano aklas senelis.
Girdi skambančius jaunus anūkų balsus,
Girdi juoką-
Jaunatvišką, skaidrų,
Tik jų šypsenų jau nebegali matyt,
Nes tenai tik tamsa,
Tik naktis begalinė…

Kai grįžau
Iš nelengvo ir tolimo kelio,
Jis nematė manęs,
Tik pajuto iš tolo.
Susimaišė ir džiaugsmas, ir skausmas širdy…
Žodžių buvo nedaug-
Juk nelengva kalbėti,
Kai tenai tik tamsa,
Tik naktis begalinė.

1975 m. birželis, Lapiai