Po armijos

Tą dieną aš mačiau du žmones.
Abu jie tebestovi akyse.
Nors jau ne pirmą kartą supratau,
Kad šitaip turi būt,
Kad tai nekeičiama ir amžina tiesa,
Kad laikas mums visiems vienodai
Ir negailestingas, ir žiaurus –
Vis tiek mane tas vaizdas sukrėtė.

Pirmasis jų gulėjo juodame karste,
Paskendęs jūroje vainikų ir gėlių.
Gyvieji šlovino jo nuopelnus ir darbus,
Gyviesiems dar skaudėjo širdis,
Na, o jam?…

Paskui ėjau gatve.
Mažytis vežimėlis ant šaligatvio
Staiga patraukė mano žvilgsnį.
O jame – žmogutis…
Vaikiškos nekaltos, tyros akys
Į rudenio dangaus mėlynę žvelgė.
Nejaugi kada nors ir jis?…
—
Koks keistas klausimas…

1975.10.20, Vilnius