Po armijos

Patikėk,
Būna skausmas tylus.
Ir jo niekas, vai niekas nežino.
Dega ilgesiu gruodžio dangus,
O krūtinė – lyg upė patvinus.

Aš ne pirmas.
Ne pirmas, deja,
Kurs pro ašaras bando kvatotis…
Jau užteks.
Man jau skausmo gana.
Aš taip noriu nuoširdžiai šypsotis!…

Va, sakiau, nesiguosiu daugiau,
Reikia siaust,
Reikia džiaugtis jaunyste,
Kaip visi reikia būti, sakiau,
Ir neleisti sau niekad suskysti.

Bet ir vėl tas prakeiktas dangus
Dega ilgesiu, snaigėm pabalęs.
Ir nueina pavėjui žmogus
Į netikrą, į skaudantį kelią…

1975 m. gruodis, Vilnius