Po armijos

Aš atėjau, Seneli.
Paskutinį kartą…
Gal jau per vėlai?
Atleisk.
Prie tavo kojų pastovėti
Keletą minučių leisk.
O aš dar netikiu…
Sakyk, Seneli, – netiesa?…

Net kai nukris
Ant tavo karsto pirmas grumstas,
Aš netikėsiu dar.
Man ausyse skambės
Pavargęs tavo balsas,
Raudos nutrūkę
Smuiko stygos.

Atsimenu, sakei:
„Numirt norėčiau vasarą,
Kad man vainiką
Iš gyvų gėlių nupintų“…
Tai kodėl šįryt
Švininiame dangaus fone
Pasiutus vėtra
Blaško juodas vėliavas?…

Tas bkelias tolimas,
Ir eglių gedulingos skaros…
Varinės triūbos
Skaudžiai plėšo širdį.
Tu jau išeini.
Tu būsi laukiamas –
Nebesulaukiamas.
Dulkės ant sienos
Senas, liūdnas smuikas,
Lauks, nebesulauks.
O aš dar netikiu…
Sakyk, Seneli,
Tu… kažkur kitur?
Kitur…tiktai ne čia…

1975 m. gruodis, Stonšaičiai