Po armijos

Iš naktinio dangaus gilumos
Krinta žvaigždės, apšviesdamos mus –
Reiškia vėl nepaklausė mamos
Kažkuris palaidūnas sūnus…

Bąla žemė, šalnų sugelta,
Ir apsninga juodžiausi plaukai…
Joms pati skausmingiausia žaizda –
Negeri, nedėkingi vaikai.

Išvažiuojam kas sau, o namuos –
Amžina, negrąžinta skola…
Kaip dažnai pasigendam mamos,
Kai už slenksčio sutinka tyla…

1976 m. vasaris, Vilnius