Po armijos

Kalbėsim kasdieniškais žodžiais.
Ir aistros, ir audros nutils.
Aš niekam daugiau nesiguodžiu,
Ramu bus ir giedra nuo šiol.

Tau ačiū už daug ką – už džiaugsmą,
Už šilumą rankų jaunų,
Už paprastą, žmogišką skausmą,
Kuriuo aš dabar gyvenu.

Žiūrėsim kasdieniškais žvilgsniais
Be to žiburėlio: „Tikiu“,
Ir jau niekada nesušilsim
Daugiau viens nuo kito akių.