Vėlesni eilėraščiai

Nutilo vėjas. Į alksnius sudužo.
Dangus – žaizdre įkaitus geležis.
Lyg medis, žaibo perskeltas, palūžau,
Lyg ta Žaliojoj nukirsta pušis.

Ar žemuogė, ar mano kraujo lašas
Prisirpo kvepiančioj lankos žolėj?
Kur Pyvesa raudona vilnį neša,
Ko žilas gluosnis dūsauja giliai?

Januškų pusėj – paskutiniai šūviai,
Arklių žvengimas, brolių aimana,
Nejaugi viskas jau? Nejau pražuvom?
Nejau išnyksime su gęstančia diena?

Ėjau. Klupau. Šliaužiau. Vėl sunkiai kėliaus,
Iš apmaudo ir skausmo griežiau dantimis.
Kazoko kardas, nelauktai įgėlęs,
Štai tapo juoda mano lemtimi.

O jūs, kazokai, tai iš kur atjojot?
Kur jūsų pyvesos, dunojai kur?
Kardais mūs laisvės viltį sukapoję,
Rytoj vėl jais švaistysitės kitur.

Kad man kas tokią šoklią ar muškietą…
Dalgiu ne pievą prie Druciškių šienavau…
Man mano žemėj nebeliko vietos,
Kai tik prieš tamsią jėgą pakilau.

O kas paskui? Ką mums likimas skyrė?
Ant kapo ar kas kryžių pastatys?
Kuo liksim – maištininkais ar didvyriais?
Kas laukia – pagarba ar užmarštis?

Gal paskutinį kartą suvaitojau?
Jau nebe čia…toli…kažkur…

- – - – - – - – - – - -

O jūs, kazokai, tai iš kur atjojot?
Kur jūsų pyvesos, dunojai kur?