Vėlesni eilėraščiai

Tavęs nebus triukšmingoj Saulės šventėj,
Kai nuo spalvų ir formų svaigs galva,
Bet, o trapus pavasario stebukle,
Tu jau esi, tu jau dabar gyva!..

Iš kur tiek ištvermės, drąsos, stiprybės?
Tokia maža – tarp sniego lopinių…
O jei žiema išties vėl šaltą ranką,
Sukaustys žemę pančiu lediniu?

Verbų dienoj prie kadagio šiurkštumo
Lyg nuotaka balta priglusi tu.
Trobos kertėj sklaidysis šventas dūmas
Ir saugos mus nuo negandų piktų.

Kai pro obels šakas Velykų rytą
Linksmai iššoks pirmasis spindulys,
Lyg porceliano šukėm nubarstytas
Baltai mirgės darželio patvorys.

Visur jų pilna – palei kryžių seną,
Po tujomis, jazminais, aviliais.
Virš kvepiančių laukų lengvai sruvena
Prisikėlimo šventės spinduliai.

Tačiau pavasaris vis bėga, skuba,
Nėra kada stovėt, dairytis, laukt.
Užmetęs ant laukų ryškesnį rūbą,
Snieguolei liepia tyliai pasitraukt.

Išeis. Išnyks. Ją laikinai pamiršim.
Mus vasara spalvinga pasitiks.
Bet tau, vaikystės nuostabi gėlele,
Nei rožės, nei gerberos neprilygs.