Proza

Einu sulos

Dangus kiek nusišvietė, vėjas praplėšė debesų skiautes ir tapo šilčiau. Pats šlapumas. Laukuose sniego nė kvapo, kažkaip netikėtai greitai jis šiemet išnyko. Kokią savaitę kovas santūriai dalino giedras dienas, vakarais stogų apačios pasipuošdavo nelygiomis varveklių dantų eilėmis, naktimis silpnas šaltukas dar suspausdavo žemę – nespurdėk, pakentėk, viskam ateis laikas, tačiau įdienojus vėl imdavo smarkiai lašėti nuo stogų ir jaukiai įšildavo medinės trobesių sienos. Laikas nuo laiko tai šen, tai ten pasigirsdavo viltingas zylės spingsėjimas, pašaliuose linksmiau čirškavo žvirbliai. Pavasario kvapas padvelkdavo kasdien vis stipriau ir stipriau. Džiaugėsi žmonės – ir gerai, kad ne taip staigiai, tegul pamažu nuleidžia sniegą, dar spėsim prisibraidyti po purvynus. Ir staiga vieną dieną oras netikėtai ėmė keistis tarsi moters nuotaika. Nei iš šio, nei iš to staiga papilkėjo dangus, pūstelėjo šiltas, bet stiprus vėjas, oras prisisunkė drėgmės ir pamažu, smulkiais lašeliais pradėjo teškenti lietus. Į pavakarę visai įsismagino, pliaupė per visą naktį. Sniegas pradėjo leistis ir tižti tiesiog akyse. Dvi paras lietus atakavo žemę, tik trumpam sustodamas atsipūsti. Niekas nesitikėjo tokių staigių permainų – nei žmonės, nei paukščiai. Visi pritilo, susigūžė, bandė slėptis nuo darganos, kas kur tik galėjo. Išsikvėpė lietus tik trečią dieną, tačiau šilčiau netapo. Iš visur sunkėsi drėgmė, lindo į kaulus, pasitelkdama pagalbon negailestingus vėjo gūsius. Taip viskas staigiai pasikeitė, kad sunku buvo net patikėti. Ten, kur dar tik užvakar tįsojo apystorė sniego antklodė, šiandien jau švietė iš purvinos ir šaltos žemės išlindę snieguolių žiedeliai. Dar neprasiskleidę, dar tokie nedrąsūs, tarsi balto porceliano grūdeliai ant žalsvų, trumpų stiebelių. Tokie ryškūs purviname žemės fone, iš tolo šviečiantys savo baltu nekaltumu. Mane visada jaudindavo snieguolių pasirodymas ankstyvą pavasarį. Gal todėl, kad mano vaikystėje jų buvo labai daug, ir jas visi labai mylėjome. Visą ilgą, šaltą ir speiguotą žiemą svajodavome apie šį nuostabų pavasario stebuklą. O jau kai kalvotos laukų viršūnės išsivaduodavo iš sniego, kasdien apžiūrėdavome visus pašalius – ar dar nepasirodė?.. Visi norėjome būti pirmieji – kas pirmas išgirs varnėną ar vieversį, kas pirmas pamatys prasikalusią snieguolę... O jau paskui, kai gerai sušildavo, subaltuodavo visi patvoriai. Nuo menkiausio vėjelio pūstelimo virpėdavo mažyčiai balti varpeliai su auksinėmis šerdelėmis. Supdavosi ant tvirtų žalių stiebelių, apsuptų briaunotų, smailių lapų iltelių. Nežinau, kaip ten atsitiko, bet snieguolės mano tėviškėje kažkaip pabėgo iš darželio, atsirado šiapus tvoros ir pasklido visu sodo pakraščiu, apsupo seną saldinę obelį, palindo po bičių aviliais, netgi persikėlė į kitą tako pusę, po didele sena tuja, prie kurios glaudėsi pasviręs medinis kryžius, po jazminų krūmu. Atrodo, niekas jų ten specialiai ir nesodino. Matyt, patiko žemė. O sniegulės buvo neatskiriamos nuo didžiausių, laukiamiausių pavasario švenčių – Velykų. Verbų rytą keletą snieguolių įrišdavo į kadagių puokštelę ir nešdavosi į bažnyčią. Varnėnai, snieguolės, saldi klevo sula ir velykiniai margučiai – patys šviesiausi vaikystės prisiminimai. Mūsų krašte šias gėlytes kažkodėl vadindavo lelijėlėmis. Iš tikrųjų, yra kažkoks panašumas į mažytę baltą leliją. Iki šiol jaudina šitos tokios mažos, trapios iš pirmo žvilgsnio gėlytės drąsa ir atkaklumas pasirodyti tokiu nepalankiu, atrodo, žydėjimui metu, išlįsti tiesiog iš po sniego.
Per staigiai viskas įvyko, todėl nespėjau su klevo sula. Trumpas jos tekėjimas, kaip ir žmogaus jaunystė, tačiau saldi ta sula, oi saldi... Atsimenu, augo sodybos pakraščiuose trys dideli, storakamieniai klevai. Pragręždavo juos anksti, dar sniegui gerai nenutirpus, dar neišėjus pašalui. Per naktį prie medžio pastatytame kibire užsidėdavo plonytė ledo plutelė, bet atnešus į kambarį, ji ištirpdavo. Tokia šalta ir tokia saldi būdavo ta vaikystės sula... Niekas jos neraugindavo, niekas nesaugodavo ilgesniam laikui. Gerdavome, kol šviežia. Ir dabar aš jos kas pavasarį po truputį parsinešu iš miško. O šiemet nespėjau... Bet nieko. Yra dar kitas medis miške, atgaivinantis žmogaus suvargusį po žiemos kūną, išvalantis iš jo visą susikaupusį negerumą. Yra miške beržas... Taigi, einu sulos.