Armija

Sėdėjome šalia –
Jis ukrainietis, aš – lietuvis.
Spalvoti kadrai plaukė prieš akis.
Ir štai staiga
Taip netikėtai, nelaiku –
Tas šūvis, kraują stingdantis, kraupus,
Vaiskus aguonų laukas,
Ir maža mergytė – jos vaikystė…

Taip gimsta didvyriai.
Ji buvo paprasta , kukli mergaitė
Su savo svajone, džiaugsmais,
Su savo meile,
Bet deja, kraupus žudiko šūvis
Nutraukė viską – netikėtai, nelaiku.
… Aš išgirdau, kaip draugas tyliai tarė
Su išdidumo gaidele balse:
„Žemietė mano.
Mūsų Nadia…“

O aš?
Ką aš galėjau pasakyti?
Man buvo gėda ir skaudu –
Juk tiedu niekšai,
Kruvini žudikai,
Užtemdę saulę Nadios akyse,
Ir užgesinę šviesią svają –
Deja, jie buvo man žemiečiai…

Užkrito kruvinas šešėlis
Ant mano gintarinio krašto,
Kur žygdarbių ir didvyrių – šimtai!
Juk tokia pat jaunutė mėlynakė
Nuo Zarasų saulėtų ežerų
Kadaise krito, neišdavusi draugų
Ir tapo amžiams nemirtinga.

O kiek tokių –
Negrįžusių iš mūšių,
Nežinomų ir žinomų didvyrių,
Kuriais didžiuojasi lietuvių žemė,
Tiktai šitie,
Tarytum vėl atėję iš bemiegių
Ir nejaukių tamsiųjų pokario naktų,
Paleido tuos kraupius šūvius,
Kurie jiems tapo amžinu prakeiksmu…

1974 m. liepa, Belogorskas