Armija

Ne, neliko mūs klasė tuščia ir šalta –
Ten gyvena, ten juokiasi, liūdi;
Kas pavasarį paukščiai palieka lizdus,
Skrenda tiesiai į giedrą ir liūtį.

Na, o mes?
Ar neleidom užželti takams,
Bendrą kalbą surast ar bemokam?
Daužė laikas viltis,
Pildė mūsų svajas…
Kiek draugų sutikom visokių!

Tik dabar supratau,
Kad jau nieks nepakeis
To naivaus, nuoširdaus paprastumo,
Neaptemdytos rūpesčiais juoko bangos
Ir betarpiško draugo artumo.

Ne, neliko mūs klasė tuščia ir šalta –
Ten gyvena, ten juokiasi, liūdi…
Pamojavę sparnais, mes išskridom tada
Pasitikt savo giedrą ir liūtį.

1974 m. lapkritis, Belogorskas