Pirmieji eilėraščiai

Platybėj žydrynės nušvito
Pavasario saulė karšta.
Kas gali liūdėt tokį rytą,
Dalužė karti kam skirta?

Pavasaris džiaugsmą dainuoja
Upeliais veržliais ir srauniais.
O gluosnis saulužei mojuoja
Žvakelėm – kačiukais švelniais.

Ir šovė į skaidrią žydrynę
Mažytis, kuklus vieversys.
Pasveikinti saulę auksinę
Pakilo. Tuojau štai pragys.

Aukštyn, vis aukštyn vieversėlis.
Išnyko, neliko matyt.
Tik plauko lengvai debesėlis,
Kur paukščiams vien lemta skraidyt.

Bet ko taip ilgai negirdėti
Skaidrios vieversėlio giesmės?
Kodėl ji negali virpėti,
Lyg lašas sidabro versmės?

Ir krito žemyn akmenėlis –
Mažytis, kuklus vieversys.
Viliojo jį skliautas pamėlęs,
Deja, nebeteko pragyst…

Nurimki, likimo drauguži.
Žinau, kaip tylėti sunku,
Kai skamba aplinkui dainužės,
Vilioja platybės laukų.

Norėtųs dar daug padainuoti
Ir džiaugtis kartu su visais.
Norėtųs, kad dainos sparnuotos
Lydėtų visur ištisai.

Deja, mums beteks, vieversėli,
Dainuot ne balsu, o širdim.
Ilgėsis padangė pamėlus,
Liks žodžiai dainos netarti…

1972m.kovas