Pirmieji eilėraščiai

Iš girių tolimų, miglos pasaulių
Taip netikėtai išlenda Neris –
Iš ten, kur pasislėpė mano saulė,
Paskendus abejonių sūkury.

Neris taip panaši į aštrų plieną –
Jis primena man tėviškės lankas.
Čia ateinu aš palydėti dieną.
Palikti prietemoj mintis sunkias.

Kažkas tenai rausvų dažų įliejo,
Rieškučiomis prižarstė žiburių,
O apačioj žmonių kelionės skrieja,
Daugybė rūpesčių, likimų įvairių.

Juk ir mane čia atvedė tas kalias –
Į miesto triukšmą, žiburių marias.
Bet ko ten supas neramiai valtelė?
Ji, kaip ir aš, ramybės nesuras.

Atsimenu, kelionėn palydėjai,
Be žodžių išsiskyrėme stoty.
Ir nežinau, gal būt, kitaip reikėjo,
Gal taip, kaip atsisveikina kiti?..

Atleisk man už tą neryžtingumą –
Per daug veidų ten buvo svetimų…
Bet tavo žvilgsnio švelnų nedrąsumą
Dar ir dabar matau – po tiek dienų.

Vilnius, 1972m.rugpjūtis