Pirmieji eilėraščiai

Kai kada namo sugrįžta
Sūnūs palaidūnai…
Pareinu ir aš –
Likimo mėtytas, blaškytas.
Pareinu štai tokią naktį,
Kai perkūnai
Skriaudžia medį:
Seną, vienišą, lietų sulytą…

Apkabinęs uosį, aš prašau,
Kad jis atleistų
Už skriaudas sunkias
Ir už dienas, praleistas vėjais,
O jisai nustebęs žiūri
Į keleivį keistą,
Kurs prieš daugel metų
Laimės susirast išėjo…

Nežiūrėkit, medžiai.
Tik priimkit savo sūnų.
Jeigu galite, man viską,
Viską dovanokit.
Ne visi namo juk grįžta –
Daugelis pražūna.
Man, praėjusiam, pastogę
Savo žalią duokit.

Vėl eglužės – tos, kur žydrą dangų
Smaigsto ietim,-
Lyg motulės kantrios
Naktimis migdys lopšinėm,
Vėl kuždėsiuosi su beržu –
Broliu numylėtu,
Su šermukšniais, alksniais
Ir pušaitėm ištekinėm.

Jau girdžiu, kaip tolumoj
Palengva audros tyla,
Saulė pažeria pasauliui
Sidabrinį rytą.
Geraširdžių tėvų miškas
Į mane prabyla:
- Aš žinojau, kad tu
Prieglobsčio nerasi kito…

1972m.rugsėjis