Pirmieji eilėraščiai

Iš kaimyno vaišių aš namo einu,
O mane palydi tuzinas velnių…
Kur tiktai pažvelgsi – stypčioja velniai,
Badosi, mekena tartum avinai.

„Gal prilupti vieną – ir pabėgs kiti?“-
Nušviečia man galvą nuostabi mintis.
Nieko nebelaukęs, griebiu vieną jų
Ir, atsivėdėjęs, tarp ragų trenkiu!..

- Ką, dar neužteko? Dar mažai gavai?
Tuoj dar tau pridėsiu! – šūkauju piktai.
„Šventinu“ velniūkštį iš visos širdies,
Te už kolektyvą vienas atkentės!

Kietas šitas velnias – skauda net rankas
Bet žiūriu, kad bėga jie jau į lankas
Begalinis džiaugsmas! Viską pamirštu
Netgi nudaužytus, kruvinus pirštus…

Bet jaučiu, kad eiti aš jau negaliu.
Po sunkių muštynių be jėgų guliu.
„Reikia pamiegoti“, – nutariu tvirtai.
Žemė motinėlė priglaudžia karštai…

Rytą atsibudęs, baisiai nustebau,
Kai šalia didžiulį medį pamačiau.
Pasirodo, naktį aš ant jo šaukiau,
Kietąjį kamieną nuoširdžiai daužiau.