Pirmieji eilėraščiai

Iš minkšto rūko tolumoj išnyra
Geltonos dėmės – rudenio klevai
Skausmingai gražūs ir be galo tylūs,
Tarytum priekaištauja kažin kam.

O kartais, netikėtai užsimiršę,
Pabando kaip pavasarį suošt,
Bet… kyla nuo šakų geltoni paukščiai –
Jų skrydis toks neilgas ir skaudus…

Vėl grįžta ten, iš kur atėjo,
Ir žino – nešlamės jau niekada,
O medžiai verkia. Tyliai verkia.
Jiems nuramint žodžių nerandu.

Neverkit, medžiai. Aš žinau – sunku jums,
Be to, kas prarasta – nesugrąžint.
Tegul. Tikėkit – vėl ateis gegužis,
Dar daugel kartų būsite jauni.

Tik žmonės vienąkart žaliuoja,
Tik jiems gegužio antro nesulaukt…
O jūs, klevai, sau ošite, kaip ošę,
Kas rudenį lapus numesdami.

1972m.spalis