Po armijos

Pasėdėkim, čigone…
Tu vis dar toks pat –
Tik gal kiek smilkiniai pabaltavo,
Juodose akyse kiek prigeso liepsna,
Bet širdis ta pati –
Nesutramdomo karščio pilna,
Atvira ir tiesi iki galo.

Myliu tavo stačiokišką būdą –
Tuos aštrius, netašytus kampus,
Nors žinau, ne visi juos apeiti mokėjo…
Myliu žvilgsnį, šiek tiek įžūloką,
Juk jame ne viena mėlynakė nuskendo…

Pasėdėkim, čigone…
Vis vien nepagausime jo –
Tavo žirgas tolyn nušuoliavo…
Liko dulkės, sukeltos kanopų
Ir kažkoks neramus ilgesys.

Na, o mes pasėdėkim
Po tuo vienišu liūdinčiu gluosniu.
Būtinai pasėdėkim –
Juk tikrai dar kažko kitam viens kitam nepasakėm.

1975 m. rugpjūtis, Vilnius