Po armijos

Kodėl pasauly tiek apgaulės,
Nors tu man atsakyt gali?
Gal ir virš mūs visai ne saulė,
O šaltas, tuščias rutulys?

Tos tavo juodos, skaudžios akys
Įsiskverbė kažkur giliai…
Atleisk, išeisiu neatsakęs.
Meluoju aš. Iš aš toksai.

O kam dirbtinis nuoširdumas?
Aš pats naiviai tikėjau juo,
Bet apdegiau, užtroškau dūmuos…
Kvaila širdis – ji ne akmuo.

Tad kam gi man dar priekaištauji?
Aš lygiai toks, kaip ir kiti.
Gal ir tikra virš žemės saulė,
Bet mūsų žodžiai netikri.
—
O gal nereikia keršyt saulei?…

1975 m. gruodis, Vilnius