Po armijos

Skrisk, karvelėli, tu, paukštužėli mano,
Į tą šalį, iš kur negrįžta mielas.
Triskart nubarstė žiedus jazminas senas,
Triskart nuvyto mano darželio gėlės.

Ko taip suspaudė man skausmas širdį jauną?
Šalta man šalta be mylimų akių.
Veltui veidelį man ašarėlės plauna,
Veltui per miegą mielą vardu šaukiu.

Skrido, parskrido jau karvelėlis pilkas
Ir aptemdė vėl ašarėlės man akis.
Tolimas kelias, kelias sunkus ir ilgas.
„Iš ten, mergaite, jau jau niekas, niekas nesugrįš…

Narsūs berneliai kaip ąžuolėliai krito,
Gimtą šalį gynė apgynė jie.
Tą paskutinį, vaiskų, saulėtą rytą
Nieks neatėjo jiems pasakyt sudie…

1976 m. rugsėjis, Daujėnai