Vėlesni eilėraščiai

Atleisk, Žvėrie,
Ir, Paukšti, man atleisk.
Aš būsiu neteisus,
Jei pasakysiu „nenorėjau“.
Ta nesuprantama Ugnis –
Ji veda, šaukia,
Kviečia susitikt su tavimi.
Ir aš einu…
Einu ir abejoju,
Trokštu,
Laukiu tos akimirkos,
Kuri tau kartais būna paskutinė…
Aš ne iš tų,
Kurie nekenčia
Medžio ir Gėlės,
Aš juk ir myliu,
Glostau, sodinu.

Ar aš – klaida?
Ar aš tik ta
Vienintelė
Iš daugelio trumpam
Suabejotų abejonių?
Kas man tą galutinę
Tiesą pasakys?..

Atleisk, Žvėrie,
Ir, Paukšti, man atleisk –
Nes aš juk viso labo
Tik žmogus…