Proza

Tu žemėlapy jo neieškoki –
Ten nebūna mažyčių kaimelių,
Bet ir pačią gūdžiausiąją naktį
Į tą žemę surasiu aš kelią.

Tu sustok, paklausyki, palauki –
Vėl kažkur vyturėlis pragysta,
Vėl atbėga Stonšaičių palaukėm
Pasiklydusi mano vaikystė...

„Stonšaičiai“

Kunkuliavo kaimas. Virė jame gyvenimas tarsi vanduo ant kaitrios ugnies. Dirbo, dainavo, džiaugėsi, juokėsi ir verkė, apkalbinėjo vieni kitus, barėsi ir pykosi, vėl taikėsi. Šventė krikštynas ir vardines, Velykas ir Kalėdas, ėjo į budynes ir giedojo Kalnus lydėdami vienas kitą į amžinos ramybės kalnelį Endriejavo pašonėje, kaip liūdnokai pajuokaudami kartais pasakydavo: „į Vytės bulvieną“ (mat, kadaise kapinių vietoje buvo ūkininko Vytės žemė). Nelepino Stonšaičių žmonių buities patogumai, asfaltuoti keliai ir kiti dabar jau įprasti dalykai. Pasiekdavo vieni kitus basomis kojomis pramintais pievų ir laukų takeliais, arklių vežimų ratais išpjaustytais keliais, kartais sunkiai pravažiuojamais, išsiraičiusiais tarp krūmų, pievų, laukų ir nedidelių miškelių. Ir tik žvyruotas vieškelis buvo „didžioji magistralė“, kurios vienas galas rėmėsi į Judrėnus, kitas į Endriejavą, o ten jau ir Žemaičių plentas, juo važiuok kur tik nori – į Gargždus, Klaipėdą, Rietavą ar dar toliau. Endriejavo apylinkėse pajūrio žemuma jau perauga į kalvas, kurios banguoja didžiojoje Žemaitijos dalyje. Tie krūmai ir miškeliai, tos kalvos mano vaikystės metais dažnai uždengdavo kiek tolimesnių kaimynų sodybas, todėl ir atstumai atrodė gerokai didesni. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mano tėviškėje gerokai pasiautėjo melioracija, todėl dabar gana keista matyti kadaise, atrodo, gana tolimo kaimo sodybą, kuri dabar atrodo visiškai nebetolima. Melioracija nušlavė daugelį vienkiemių ir tą mums nuo vaikystės įprastą kraštovaizdį. Kalvas, ir tas melioratoriai kažkaip sumažino, padarė žemesnes ir plokštesnes, tikriausiai, nustumdė jų viršūnes. Galingos technikos pagalba per labai trumpą laiką buvo sunaikinta viskas, ką taip sunkiai kūrė mūsų seneliai ir proseneliai. Viskas buvo daroma vardan mūsų gerovės, vardan turtingesnio gyvenimo, gausesnių derlių... o kūrėsi mūsų seneliai gana sunkiai. Gal šiek tiek lengviau buvo tiems, kurie leido šaknis į atvirą vietą, į laukus, bet daugumai teko įsikurti miškingoje ir gana pelkėtoje vietovėje. Be jokios technikos, plikomis, nuo darbo sudiržusiomis rankomis reikėjo iškirsti mišką, išrauti kelmus, pasistatyti trobesius, pasodinti liepas, klevus, ąžuolus, jazminus, tujas, kriaušes, vyšnias ir obelis. Ir tik po tojau buvo galima arkliais dirbti laukus, arti, akėti, sėti, šienauti tarp dirbamų laukų, pakrūmėse ir tarpumiškėse išsimačiusias pievas. Dažname kieme dūzgė ir pilni bitučių aviliai, iš pradžių šiaudiniai vėliau mediniai.