Proza

(vaizdelis)

Eh, tie stojamieji... Nepasakyčiau, kad jie kam atneša naudos – tiktai sutrumpina žmogaus gyvenimą, sugadina nervus ir, žinoma, skrandį. Kodėl protingų žmonių viršugalviai dažniausiai spindi prieš saulutę? Manot, kad iš gero gyvenimo? Oi, ne! Tai mokslas, tie baisūs rūpesčiai prieš daugybę praeityje likusių egzaminų juos taip nuskriaudė. Va, matot, kur šuo pakastas.
Na, bet, žinot, viską atlygina tas džiaugsmas, kurį patiri, kai gauni gerą pažymį. Visas prisipildai didybės, jėgos, ir pasaulis tartum sumažėja prieš tai. Visu skaistumu žybteli viltis: „O gal įstosi? Kaip tada lengva žingsniuoti į bendrabutį?“
Tą rytą aš irgi turėjau laikyti egzaminą. Kadangi mokiausi tik paskutinę naktį ir, papildomai, rytą, tai galvelėj buvo šalta, tamsu ir tuščia – tarsi pirmykščių žmonių oloj. O jau sunki ta vargšė galvelė!.. O jau akių raibuliavimas!..
Po truputi ėmiau keiksnoti save už tai, kad tą savaitę prieš egzaminą „mokinausi“ pagal principą: „kažko padirbėti užsinorėjau, eisiu, pamiegosiu, gal praeis?“ Vis tik raminau save, girdi nieko, užtat jau pusę miesto aplankiau, įsigijau nemaža pažystamų mergaičių tarpe, išgirdau daug naujų anekdotų – nepraėjo veltui laikas. O gal dar ir egzaminą išlaikysiu?..
Tačiau kuo labiau artinausi prie Universiteto, tuo dažniau bumbsėjo širdis – it galingas variklis. Blaiviai pažvelgęs į tikrovę, kaskart aiškiau įsivaizdavau, kaip aš popiet tvarkingai susidėsiu daiktus į lagaminą ir... „blizginsiu“ iš sostinės link namučių... Supratau, kad kvailiams Universitete ne vieta, ir aš, tikriausiai, priklausau jų kategorijai. Visas pasaulis buvo nebemielas. Gatvėj tris kartus atsitrenkiau į praeivius, vieną kartą – į namo sieną. Ypač pavojingas buvau šoferiams, kai pereidavau gatvę.
Pagaliau pasiekiau Centrinius Rūmus. Prieš pasukdamas į filologijos fakulteto kiemą, piktai žvilgtelėjau į sėdinčio Donelaičio statulą, kuri mane ypač suerzino. Rodėsi, Kristijonas šaiposi iš manęs, vargšelio. Rodos ir girdėjau jo žodžius: „Neįstosi, neįstosi“. Piktai nusisukau ir žengiau pro vartus, kur šniokštė fontanas.
Kai grįžau, saulė šypsojosi pačiuose pietuose. Žengti buvo taip smagu ir lengva. Vėl užmečiau akis link Donelaičio, ir jis tarsi paskatinamai nusišypsojo man. Aš pagalvojau: „O nieko vyras buvo tas Donelaitis. Ne juokas parašyti tokią poemą, kurioje taip pilnai, vaizdingai parodė būrų gyvenimą! Čia, sakyčiau, didelio talento reikia, o, be to, ir geležinės valios.“
Į autobusus ir troleibusus net žiūrėti nežiūrėjau – pirkliavau pėsčiomis, nors pylė mano kaktą gausus prakaitas, toks, kuris parodo žmogaus darbštumą, ištvermingumą.
Prie pat bendrabučio sutikau kambario draugą. Iš mano šviečiančio veido daug supratęs, jis stengėsi irgi būti linksmas, tačiau mačiau, kad jam šiandien klaikiai nepasisekė, ir vakare šio vaikino nebebus mūsų bendrabuty. „kiekviena kova reikalinga aukų“ – mintyse pakartojau poeto – revoliucionieriaus žodžius, taip tinkamus šiam ...jui.
- Šį vakarą švęsim mano „išleistuves“,- tarė draugas.
- Nenusimink, turėk vilties, būk optimistas, gal dar įstosi? – greitai išpyliau tuos gerai išmoktus paguodos žodžius, sakomus vos ne kiekvieną dieną. Tačiau aš pats mažai betikėjau jo....
Draugo nelaimė kiek atšaldė mano į.... Tačiau, kai užlipau į ketvirtą aukštą, koridoriuj užuodžiau... spėkit, ką aš ten užuodžiau. Žinot, tikrai nuostabų kvapą! Net dangiški migdolai taip nekvepėtų! Jūs jau, tikriausiai, ėmėt galvoti apie bulgariškas rožes? Oi, ne, tai buvo nuostabus virtų bulvių kvapas, sklindąs iš mūsų kambario. Jis net buvo nuostabiausias iš visų kvapų, nes dvi savaites, kaip nevalgiau virtų bulvių. „Šaunuoliai berniukai,“ – pagalvojau.
Koja trinktelėjęs į duris, išdidžiai žengiau, visa savo esybe pasiruošęs atsakyti į draugų klausimą: „Gavau keturis!“
Rytojaus dieną vėl nutarėme virti bulves. Grįžę iš turgaus, burtų keliu išaiškinome tą „laimingąjį“, kuris turėjo nuo bulvių pašalinti odelę. Draugai iškilmingai įteikė man peilį ir pasakė:
- Laukiame rezultatų!..
Surūgęs ir piktas sėdausi skusti tų prakeiktų bulvių. Kai mano darbas jau ėjo į pabaigą, iš gretimo kambario įėjo pažystama mergaitė, pamačiusi mane tokioje apgailėtinoje padėtyje, su šypsena paklausė:
- O kodėl tu tik vienas čia vargsti?
- Sužavėtas draugų pasitikėjimu!.. – piktai burbtelėjau, o pats galvojau: „Ne gyvenimas – kankynė!“
Po to vėl vyko darbo pasidalijimas. Vasia ir Algis turėjo išvirti bulves ir atnešti iš parduotuvės kefyro, o Alius – supjaustyti svogūnus ir paruošti viską virimui.
Aš stebėjau Aliaus darbą. Svogūnų laiškai iš po jo peilio šokinėjo ilgokais galiukais, maždaug apie penketą centimetrų. „Kas juos sukramtys?“ – galvojau, bet nieko nesakiau.
Koridoriuje išgirdome grįžusiųjų iš parduotuvės Vasios ir Algio baisiai piktus ir galingus balsus, keikiančius mudu su Aliumi:
- Oh jūs sukčiai, banditai, žiopliai, nežiūrit, kad dujos bėga, o liepsna užgeso. Vos spėjom išeiti, jau ir betvarkė!
Į jų „draugišką pasveikinimą“ atsakėme tuo pačiu. Pasidarėme irzlūs, nervingi, barėmės dėl menkiausio nieko.
Alius bimbsojo lovoje, bet, išgirdęs, kad Vasia nežada dėti į bulves jo „smulkiai“ supjaustytų svogūnų, pašoko kaip nusvilintas ir, pagriebęs prieskonius, iššoko paskui draugus į virtuvę, įsiutęs ir keikdamasis. Man pasirodė, kad koridoriuj kažkas pliaukštelėjo – lyg ir „draugiškas“ antausis...
Greitai draugai grįžo. Alius buvo įraudęs, Vasiai virpėjo palūpis.
„Daugiau bulvių nebevirsime“ – pagalvojau.
Mano spėjimas pasitvirtino. Kai jau valgėme savo darbo „vaisių“, Alius, stiprokai niuktelėjęs kefyro, taip, kad jo perteklius išsiveržė ir nuvarvėjo pro lūpų kraštus žemyn (lyg Taraso Bulbos ūsai), autoritetingai pareiškė:
- Viskas. Užteks to malonumo! Visi sutiko su jo „aukso žodžiais“, ir į mūsų kambarį grįžo ramybė ir santarvė.

1972m. liepa, Vilnius