Kai kartas nuo karto svajonės
Lyg krištolo taurės sudūžta,
Atsimuša aidas į širdį,
Ir žodžiai skausmingai užlūžta,
Tada lyg keleivis išvargęs,
Skubu prie šaltinio rasoto –
Man nieko, vai nieko nereikia,
Tik leiskit vienam parymoti…

Ir guodžiuos, ir atveriu širdį,
Nepaslepiu nieko nuo jūsų –
Kiekkart po sunkaus sudužimo
Dalinomės skausmą per pusę.
Todėl jūs ir skambat liūdnokai,
Minorinėm gijom išpintos –
Juk aš sugrįžtu vėl į kelią
Paguostas, džiugus, nuramintas.

Vėl aušros džiaugsmingai nušvinta,
Ir viltys pražysta iš naujo.
Užmiršęs, kas buvo negera,
Lengvai per pasaulį keliauju.
Nereikia man laurų poeto,
Garbės, pagyrimų nereikia –
Vien sau jus rašau, mano dainos,
Vien man jūs ramybę suteikiat.

1974 m. gegužė, Belogorskas

Juozas Beniulis gimė 1954 m. sausio mėn. 4d. Klaipėdos raj. Stončaičiuose.

Mirė 2022 m. spalio mėn. 9d. Valkininkų sanatorijoje.

Didžiąją gyvenimo dalį praleido Pasvalio raj. Daujėnuose bei Krikliniuose.