Armija

Rūsti eglyno siena, lengvas beržynėlis,
Būrelis pakelės sodybų, vėl laukai –
Pažįstamas iki kiekvieno akmenėlio
Ir tartum brolis artimas tu man likai.

Kai pirmąkart tave vaikystėje išvydau,
Atrodei begalinis, pilnas paslapčių.
Tylėjai, apsisiautęs pilkšvą rūko šydą,
Tarytum prislėgtas sunkių, niūrių minčių.

Buvai tu paprastas, žvyruotas kaimo kelias
Su posūkiais staigiais ir išmaltom duobėm,
Pavasarį išraižytas srauniais upeliais,
O vasarą – pilkom, dulkėtom pakelėm.

Kai grioviuose ištirpdavo įkyrios pusnys,
Ir pašalas išeidavo iš provėžų kietų,
Šalia tavęs pabirdavo gelsvi šalpusniai,
Nuauksinti balandžio spindulių karštų.

Paskui beržynai užsisausdavo lapiją
Ir žemuogėm pakvipdavo griovių šlaitai.
O po trumpų, gaivinančių lietų atgiję,
Džiaugsmingai suvilnydavo javų laukai.

Ir kiek likimų, kiek žmonių tavim praėjo,
Kiek jų parvesdavai, išvesdavai kažkur!
Tiktai tu pats, kaip visada šaltai tylejai,
Vienodai abejingas ir saviems, ir iš svetur.

Tavim grįžau namo, mergaitę palydėjęs,
Tavim tada Tėvynei išėjau tarnaut.
O, vieškeli, nejau nėkart nepastebėjau,
Kaip nevienodai lengva mums tavim keliaut.

1974 m. balandis, Belogorskas