Armija

Ablinga, Ablinga,
Žvaginių kalnelis…
Tolumoj susimąstę laukai.
Kažkada nežymus
Ir taikus kaimelis
Tapo žmogžudžio keršto auka.
Ąžuolai, ąžuolai…
Jais parimo kaimas.
Tyliai žvelgia skausmingi veidai.
Jie stovės ir stovės,
Nors ir metai eina,
Nors išnyksta giliausi randai.

Buvo rytas skaidrus,
Vyturiai spurdėjo,
Rasoje pasiliko brydė…
Kai gimtaisiais laukais
Žmonės mirti ėjo,
Net ramunės nustojo žydėt…
Šaudė gulinčius juos –
O gyvent norėjos!…
Krito kulkos lietum švininiu.
Sako, saulė tąryt
Nenorom tekėjo,
Aptaškyta žemaičių krauju.

Ablinga, Ablinga,
Ąžuolais parimus,
Saugai atmintį savo vaikų.
Degė tavo sesuo,
Nekalta Chatynė,
Bet išliko gyva – kaip ir tu.
Gyvas Pirčiupis vėl,
Ugnyje skandintas,
Skaisčiai švyti languos žiburiai;
Ir, kad kraujas daugiau
Ežerais netvintų,
Budi Motinos ir Ąžuolai…

1974 m. spalis, Belogorskas