Armija

Armoniką ant kelių pasidėjęs,
Tu valandėlę parimai.
Jaunimas salėje linksmai klegėjo:
„Ko, muzikante, nutilai?“

Pagroti prašė.
Tu jų negirdėjai.
Krūtinę spaudė maudulys.
Įsiveržė į širdį šaltas vėjas,
Gesino liepsną sūkurys.

Bet tu staiga, linksmai pakėlęs galvą,
Armoniką dvieilę pravirkdei,
Ir salėje nutilo juokas, kalbos,
Nušvito akys ir veidai…

Armonika pro ašaras kvatojos,
Krūtinėj siautėjo audra…
Tu šimtą kartų sau liūdnai kartojai,
Kad laimė buvo netikra.

Nereikia meilės priesaikų, nereikia,
Sakyk, kam gražūs žodžiai, kam?!
Juk salėje mergaitė vėjavaikė
Seniai jau šypsosi kitam…

Kodėl tava armonika kvatojos,
Jai niekad, niekad nesuprast…
Ech, gaila – tik dabar tesužinojai,
Kad laimė buvo netikra…

1974 m. gruodis, Belogorskas