Armija

Nutilo sunkūs mūsų žingsniai,
Nusėdo dulkės kelyje,
Ir vėlei neprašytas svečias
Pabudo mano širdyje.
Tyliai atplaukė į širdį
Ilgesio motyvas,
Kur dainuodavo pjovėjai
Rytmetį ankstyvą.

Neįprastai kiek ir keistokai
Suskambo posmai šios dainos.
Lietuviai mes, iš ten, kur gęsta
Pavargus saulė už kalvos.

O tenai dabar pats laikas
Dobilams žydėti,
Bernužėliui mėlynakę
Jauną pamylėti…

Ten aušta rytmečiai rasoti
Su pradalgių žalsvom vagom,
Su prakaito sūraus ir karščio
Pritvinkusiom dienom.

Daug ką tik dabar išmokom
Vertint ir branginti,
Ką mylėti, ko nekęsti,
Ką nuo vėtrų ginti.

Todėl nenusimink, drauguži,
Kad tėviškė kažkur toli,
Kad mus paguosti vien tik gali
Laiškai ir šio daina tyli –

Apie dobilą trilapį,
Baltą ramunėlę,
Apie juodbėrį žirgelį,
Liekną grėbėjėlę…

1973 m. liepa, Monastyrišče