Armija

Apjuosusi tolį
Žydrų eglių siena
Įrėmino mano
Vaikystės peizažą.
Mane šitos eglės
Lyg motinos geros
Liūliavo ir migdė
Lopšinėm dar mažą.

Jų rankos šiurkštokos,
Nugairintos vėjų,
Plačiai apkabinusios
Mėlyną dangų,
Liūdnai pamojavo,
Paliekant gimtinę,
Išeinant į kelią –
Vingiuotą, nelengvą.

Žinau – tebestovi,
Žinau – tebelaukia,
Paskendusios mėlyno
Liūdesio jūroj.
Didingos ir ramios,
Atlaidžios ir geros,
Į blėstantį tolį
Kas vakarą žiūri.

1973 m. rugsėjis, Monastyrišče