Armija

Nesugrėbtas šienas
Priekaištingai drybso
Po sunkios, alsinančios kaitros,
O dangus tamsėja
Prieš neramią naktį,
Apsitraukęs pranašais audros.

Vėjas šaltas plėšos,
Šiaušia purią kaugę,
Baugiai niūkso miško juoduma.
Virpa pilkas medis
Lapų skrituliukais,
Virš galvos tirštėja sutema.

Mama, paskubėkim –
Koks dangus pajuodęs!
Šalta man, baugu ir neramu.
Virpa drebulėlė
Lapų skrituliukais,
Audrą šaukia savo ošimu.
—
Daug audrų praėjo
Virš gimtųjų pievų,
Ir ne tokios baisios jos dabar,
Tik kodėl, kai ima
Drebulė virpėti,
Neramu man darosi kaskart?

1973 m. rugsėjis, Monastyrišče