Dainos

(su muzika)

Sugrįžęs į gimtinę, aš radau
Vaikystės medį, išverstą lemties,
Ir tuštumą kažkokią pajutau –
Lyg po pažystamo žmogaus mirties.

Jisai man amžinas atrodė vis,
Sodintas prosenių žilų ranka,
Kovojęs šimtmečiais su audromis,
Ničniekam nesiskundęs niekada.

Tiktai nurimęs po sunkios kovos,
Jisai kuždėdavos su vėjeliu,
Klausydavos sparnuotųjų dainos,
Gėrėdavosi vakaru tyliu.

O kaip viršūnę trokšdavau pasiekt,
Vaikystės pramuštgalviškom dienom.
Ir į žydrias svajų dausas nulėkt
Pasigėrėti jų erdvėm plačiom!..

Dabar viršūnė jau visai čia pat –
Prie mano kojų guli išdidi.
Ir, rodos, ką tik tenustojo plakt
Žalia, bebaimė ir tvirta širdis.

Išeidamas prie vartų palikau,
Kad saugotų gimtus tėvų namus.
Nebeturėsiu gero draugo jau,
O tėviškės peizažas bus blankus.

Pavasariai nepuoš jau pumpurais
Saulutės išsiilgusių šakų.
Žalių, karpytų lapų nebeskleis,
Be grožio jų bus rudenį nyku.

Tačiau žinau aš, kad čia vėlei augs,
Jaunutis klevas, saugomas žmogaus,
Ir daug puikių, giedrių dienų sulauks.
Tvirtai stovės, kai piktos vėtros gaus.

1972m.liepa