Mokykla

O atsitiko tai Judrėnų aštuonmetėj…

***

Užpustė sniegas blizgančius mokyklos langus,
O viduje – jauki ramybė, šiluma.
Ir štai staiga į šitą saulėtą padangę
Lyg viesulas įsiveržė baisi žinia:
„Reik sukonstruoti agitmeninę brigadą!”

Vidur dienos Judrėnuose pajuodo saulė,
Padangėje sušvito kruvina žara…
Tikriausiai, nieks dar taip nesukrėtė pasaulio,
Kaip sukrėtė Judrėnus ši trumpa žinia.
Ar buvo taip ? O kaipgi, buvo, kaip nebus!…

Lig tol nekliudomi ramiai gyveno,
Nesilankydavo čionai jokia liga.
Ir štai žiūrėkite – nebėr sveikų nei vieno,
Tiek invalidų atsirado čia staiga!

Du jau šlubuoja, o trečiam susuko strėnas,
Dar keturiems kažkas įkibo į plaučius.
Nebėr artisto aštuonmetėje nei vieno –
Gal buvo, bet liga paguldė tuos pačius.
O panašiai su atestacija juk buvo –
Ir vėl susirgo mokytojų kambarys…
Kai tik kokie darbai mokyklą mūs užgriūva,
Tuojau įsisuka baisus ligų būrys.

Ar buvo taip? O kaipgi, buvo, kaip nebus!…

Svečių Judrėnai vieną dieną susilaukė,
Švietimo skyrius teikėsi atsilankyt.
Lyg kas lazda per strėnas būt užtraukęs –
O viešpatie, už ko gi griebtis, ką daryt!?

Pavirto mokykla į judrų skruzdėlyną,
Pakvipo oras paraku, audra čia pat!…
Ir vartės mokytojai kaip keptuvėj blynai –
Kad viskas tik gerai, kad tik kaip nesudegt!

Ar buvo taip? O kaipgi, buvo, kaip nebus!…

O šiaip Judrėnai – malonus, jaukus miestelis.
Čia parkas senas, tvenkinys gana platus.
Ant ledo jo ne vienas galvą prasiskėlė –
Dar ir dabar jisai įskilęs prie kraštų.

Ir klimatas čia geras, nėr ko pasakyti –
Tai kas, kad Senį Šaltį vežė „Žiguli“ –
Purvynų daug aplinkui – tik apsižvalgykit,
Ir popierėliai kuklūs šviečia pakely.

Ar buvo taip? O kaipgi, buvo, kaip nebus!…

Be to, mums praeitin dažnai sugrįžti tenka,
Lyg tryliktame amžiuj deginam žvakes.
Ką padarysi, jei rytais šviesos netenkam,
O tamsoje supainiot galima klases.
Ir be vandens vargšelė mokykla mūs trokšta,
Savaime aišku, šitaip būna ne kasdien.
Galbūt todėl labai mes vertiname mokslą,
Nes ir dabar pasiekt nelengva jį vis vien.

Ar buvo taip? O kaipgi, buvo, kaip nebus!…

O kaip dažnai mes susitinkam su problemom,
Kurių jau nebegalime išspręst vieni.
Tad išmintį iš neaiškių šaltinių semiam,
Nes mūs vadovai dar labai labai jauni.
Judrėnai mūs – romantiškas, tylus miestelis,
Aplinkui eglės ir bekraštė tyluma…
Argi dažnai švietimo skyriui širdį gelia,
Kad mums vaizdumo priemonių dar negana.

Ar buvo taip? O kaipgi, buvo, kaip nebus!…

Bet jūs nepagalvokit, kad jau iš tikrųjų
Mokykloj mūsų padėtis tokia baisi.
Mes irgi kartais regim valandų šviesių juk,
Gyvenam draugiškai, linksmai, kaip ir visi.
Na, ir už kritiką šią juk niekas nepyksta.
Kai pasijuoksim, gal kiek tapsim geresni?
Tegul tik negerovės kuo greičiau išnyksta,
Judrėnuose padangė tegul bus šviesi!

Sakykit, gali būti taip? Na, žinoma, ir bus!

1976 m., vasaris, Judrėnai