Pirmieji eilėraščiai

Keturiasdešimt. Ar tai daug, ar mažai? Nežinau.
Sako, pirmosios gijos sidabro plaukuos pasirodo
Kaip tos šalnos ankstyvosios žemę aplanko.
Tačiau neilgam – juk rugsėjo dar saulė kaitri
Baltą šerkšną ištirpdo tuojau. Panašiai ir žmogus
Jei širdis dar jauna – nepalenks jo net metų našta.

Daug vaikų tu išmokei rašyt pirmą raidę,
Didžią pradžią davei. Ir dabar štai matai –
Jau nevienas užaugo seniai. Ir tegul…
Teišskleidžia sparnus ir tepradeda skristi.
Kiekvienam savas kelias. Gal būt, nevisi
Padėkoti mokės. Na, bet ką padarysi…

Tu ir man juk parodei pirmąsias raides
Ir pamokei, kaip gėrį nuo blogio atskirt.
Bet ne vien tik už tai tau dėkingas esu.
Aš norėčiau tą paprastą žodį dar kartą ištart.
Jis vadinasi „Ačiū“. Nors daug kartų girdėtas jisai,

Bet šį kartą tebūna tai DIDELIS AČIŪ už tai,
Kad buvai man antroji mama. Ir todėl
Tau linkiu aš sulaukt dar daugel rugsėjų.
Te būna jie saulėti, šviesūs, džiaugsmingi!

1971m.rugsėjis