Pirmieji eilėraščiai

(vienos moters laiškas kitai)

Aš nežinau, kokia diena išauš.
Gal švino debesys padangėm plauks
Ir baltas snaiges tau barstys? O gal
Šiaurinis vėjas vien už lango kauks?

Gal būt iš už smailių eglynų kils
Saulute, taip paraudus nuo speigų?
Tiktai žinau, kad knygoj didelėj
Užverst dar vieną lapą bus sunku,

Nes ta knyga – gyvenimas patsai.
Jaunystė, lyg pavasaris gražus,
Jau pasiliko praeity, kažkur.
Vien josios ilgesys širdy prabus.

Gyvenimo jau vasara tave
Aplankė štai. O kaip norėtųs man
Nors valandėlę su tavim pabūt…
Sunku tą ilgesį įdėt laiškan.

O gera būt ramunėmis paburt,
Kaip tais laikais, kai būdavom kartu.
Mes pačios buvom kaip ramunės tos,
0ydėjome palaukėj – aš ir tu.

Žinau – širdis tava – jautri styga,
Tu grožio daug gyvenime matai.
Todėl, drauguže, laimės tau linkiu
Ir spaudžiu ranka taip karštai karštai.