Pirmieji eilėraščiai

Rudens pavakarys. Aš stoviu po klevu.
Blanki saulutė šypteli liūdnai
Ir vėl pasislepia už debesų pilkų.
Lapus geltonus meta man klevai.

Nuo medžio atsiskyrė vienas lapas štai
Ir tyliai supas, leidžiasi žemyn
Prieš mirtį sužydėjęs nuostabiausiai
Jis kris į purvą. Pažiūrėk aukštyn.

Vėl nuogos šakos, kaip pavasarį – tada,
Kai pirmą kart tave aš pamačiau.
Paskui stovėjom juk po tuo pačiu klevu
Ir nesiskirt žadėjome. Tačiau

Nors gražios buvo mūs svajonės, bet, deja,
Nebuvo lemta išsipildyt joms.
Nes ne mane juk tu mylėjai, o brangi,
Bet mano tik žavėjaisi dainom.

Pavasarį kai skleidės klevo pumpurai,
Ir mano meilės skleidėsi žiedai.
Dabar šiaurys jau ūžia klevo šakose,
O tu, gal būt, geresnį suradai.

1971m.