Po armijos

Atleiski, kad aš toks.
Atleisk.
Taip reikia man surasti vieną žmogų…
Aš jo dar nepažįstu,
Nors, galbūt, kur nors buvau sutikęs?
O gal jisai čia pat, šalia?..
Bet man labai nesiseka.
Suprask – juk reikia tiek nedaug –
Tiktai žmogaus, tik draugo gero…
Jo niekas neatstos –
Nei akinančios šypsenos žavumas,
Nei apgaulinga žvilgsnio šiluma –
Juk visa tai taip skaudžiai laikina,
Aplinkui tiek gėlių tuščiavidurių…
Nejau ir tu viena iš tų?…
Atleiski, kad aš toks.
Kad ieškau – kantriai, atkakliai
Ir taip dažnai nusiviliu.

Kai skausmas tartum rūdys graužia širdį,
Iškyla prieš akis jinai –
Lakštingalų dainom lydėta,
Tiek kartų naktimis sapnuota,
Ir, rodos, lyg mylėjusi mane…
Jinai tiek daug pasiėmė…
Pasiėmė. Išėjo – lyg rūke ištirpo,
Palikusi tik laiškus ir miglotą ilgesį.
Nereikia sentimentų.
Patikėk, pirmoji meilė – ji tokia:
Trumpa, šviesi, kiek kaprizinga.
Atleiski man.
Atleiski, kad aš toks…
Ar tu gali pabūti tuo žmogum?…

1975 m. rugpjūtis, Vilnius