Po armijos

O ta vėjuota rudenio naktis!…
Kaip kartais reikia,
Kad kažkas priglustų prie krūtinės,
Kad švelnų skruostą
Lūpomis paliestum,
Išeinant palydėtų
Karštas rankos paspaudimas!

Ir jau tada
Tegul dejuoja piktos v4tros,
Tegul audra
Apsiaustus medžių plėšo!
Tik tokią naktį pajunti,
Kaip reikia žmogui šilumos,
Kaip reikia,
Kad kažkas į kelią palydėtų,
Kad savo ilgesį
Turėtum kam palikti.
—
Ech, ta vėjuota rudenio naktis!…

1975 m. spalis, Vilnius